švelnas

švel̃nas, -à adj. (4) NdŽ, KŽ; H, R299, MŽ220,400, N, OGLII61 žr. švelnus: 1. Švelnì linai, drabužiai, t. y. nešiurkštūs J. Čia švelnà žolytė Mlt. Ale švel̃nas [megztinis] – nešioju jau penkeli metai Eiš. Tai vilnytės, šitokios švel̃nos Aln. Karštu [vandeniu] nusišutink burną, tada oda švelnà Ktk. | prk. Neturėjau švelnų̃ rankų paglostyt mamos Kvr. ^ Motinos rankos yra švelnos VP30. Tėvo bei momos rankos švelnos PrLXVII24.

švelnaĩ adv.; N, Sut.

2. Visur švelnas tykumas, nėsa daugiausieji kiemo gyvatininkai buvo jau į pailsį nueję LC1887,40. 3. žr. švelnus 5: Pučia švelnas vėjelis prš. Oras gražus, vėjas švel̃nas pučia Mlt. 4. žr. švelnus 7: Jis toks švel̃nas žmogus buvo Pžrl. Ji buvo taip švelna kaip mėnesio šviesa prš. 5. žr. švelnus 8: Per švelną kalbą ir pramanytą viltį prekauja prastokais ir išvadžioja geras širdis jų VoL84.

švelnaĩ adv. Brž: Ans švelnaĩ apsisukęs J.

6. SE6, BtMt11,8 žr. švelnus 10: Ans švel̃nas, t. y. dailus, dailiai apsidaręs J. Bet ko išėjot regėtų? Argu žmogaus švelnaĩs rūbais apvilkto? DP17.